fbpx

Viktorija Čmilytė-Nielsen – Tai buvo lūžio taškas!

Komentarų: 0

2011 metų gruodžio 15 dieną Lietuvoje pradėjo veikti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje Įstatymas.  Jo priėmimas vainikavo daugelį metų nenuilstamo moterų nevyriausybinių organizacijų darbą ir buvo didelis žingsnis valstybei pripažįstant, kad smurtas artimoje aplinkoje – nusikaltimas. Ta proga Moterų informacijos centras pakalbino žinomas Lietuvos moteris. Šiandien savo įžvalgomis dalijasi LR seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo rengimas ir priėmimas buvo puikus pavyzdys, kaip situaciją keisti gali susivienijusios moterų nevyriausybinės organizacijos kartu su  moterimis LR Seime. Ar ir šiandien šiuo klausimu matome tiek vienybės?

2011 metais priimtas įstatymas buvo lūžio taškas, prie kurio eita ne vienerius metus. Jis tapo įmanomu dėl to, kad tuo momentu tiek nevyriausybinių organizacijų atstovai, tiek politikai ir politikės susivienijo ir  tuo laiku žengė labai drąsų žingsnį,  pasakydami, jog smurtas artimoje aplinkoje yra visuomeninės reikšmės problema. Problema, kuriai mes turime skirti kur kas didesnį dėmesį dar ir todėl, kad tai yra su lytimi susijusi veika. Ir nors tiesiogiai tai galbūt nepasakoma, bet mes žinome statistiką, kuri yra labai iškalbinga –  dažniausiai aukomis tampa būtent moterys ir, pagal įvairias apklausas, tyrimų duomenis, kas trečia moteris savo gyvenime vienaip ar kitaip susiduria su smurtu. Taigi tai, kas pavyko 2011 metais – yra didelis pasiekimas ir kažkuria prasme nuo to laiko  tokio pasiekimo, tokio proveržio žmogaus teisių srityje, kas susiję su lyčių lygybe, nepavyko pakartoti.

Statistiniai skaičiai dėl smurtą artimoje aplinkoje patiriančių asmenų yra labai dideli nepaisant 10 metų veikiančio įstatymo. Ar tai rodo, kad situacijos neįmanoma pakeisti? Kovojame su vėjo malūnais?

Manau, kad tai parodo, jog dalykas, kuris nebuvo atpažįstamas, staiga tapo atpažįstamas, kad tos pačios moterys, kurios apie smurtines patirtis  galbūt pasidalindavo su draugėmis ar mamomis, o kartais tiesiog laikydavo savyje, staiga pradėjo suvokti, kad taip neturi būti, kad galima ir būtina kreiptis pagalbos. Dėl šių priežasčių priėmus įstatymą statistika sprogo ir dėl to kelerius metus ji ne mažėjo, o didėjo. Bet aš tai vertinu kaip neišvengiamą visuomenės gijimo procesą. Žinoma niekada nebus taip, kad tokia statistika bus lygi nuliui, bet mes stengiamės, kad smurto būtų kuo mažiau. Tam reikalingos įvairios priemonės. Vienas dalykas, žinoma, įstatymas, kitas dalykas –  visuomeninės iniciatyvos, kurios užaštrina dėmesį  ties smurto artimoje aplinkoje problema, ties aukų kaltinimo problema ir kviečia mus susimąstyti, atpažinti, nekaltinti aukų, atvirkščiai – joms padėti. Aš manau, kad tokios problemos, kaip smurtas artimoje aplinkoje, kaip kitos žmogaus teisių lauko problemos, jos neišnyksta, situacija nesikeičia revoliuciniu būdu – nėra taip, kad staiga kažkas įvyko ir mes išsprendėm problemą visiems laikams. Akivaizdu, kad tai procesas, kuris tęsiasi. Pas mus jis tęsiasi irgi ilgus metus ir dabar atėjo laikas, žvelgiant atgal, minint 10 metų nuo įstatymo priėmimo, kalbėti apie tai, ką mes galime padaryti šiandien.

Štai dabar nauja Įstatymo redakcija turėtų ateiti į Seimo darbotvarkę dar iki rudens sesijos pabaigos mes svarstysime ją. Taip pat kai kurie įstatymai ar jų pakeitimai, kaip pavyzdžiui Persekiojimo įstatymas, dėl kurio Seimas visai neseniai apsisprendė ir priėmė. Tai irgi yra to paties lauko, tos pačios temos įstatymas. Mes turėtume eiti į priekį, suvokdami, kad tai tokia problema, kuri, deja, visada mus lydės, bet mes privalome daryti viską, kad nebūtų tylos, kad problema būtų pripažįstama, kad aukos gautų pagalbą.

Nuotraukoje iš kairės: Moterų informacijos centro aktyvistės Dovilė Masalskienė ir Jurgita Pečiūrienė palaiko Viktorijos Čmilytės Nilsen pasisakymą VDay akcijos proga V. Kudirkos aikštėje, Vilniuje.

Kokius matote tolesnius žingsnius, kad smurto artimoje aplinkoje mastai mažėtų ir keistųsi visuomenės nuostatos, ypač dėl aukos kaltinimo?

Manau, kad socialinės kampanijos, kurios pataiko tiesiai į dešimtuką, kurios užaštrina dėmesį ties ta problema ir kviečia pažvelgti į ją kitomis akimis yra labai svarbios. Tokių kampanijų yra buvę ir kelios buvo labai taiklios. Reikėtų nesustoti su tokiomis iniciatyvomis. Kitas dalykas – švietimas. Reikėtų prisiminti, kad pagrindai kiekvieno žmogaus formavimesi  – jie ateina iš šeimos, vėliau kai kurie  stereotipai sustiprinami ar įtvirtinami mokykloje, kartais ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, kur jau berniukai ir mergaitės grįžta su skirtingais įsitikinimais, kad štai mergaitės yra gražios, o berniukai – stiprūs ir protingi. Tokių dalykų aišku yra, jie gali atrodyti juokingi, kai apie juos kalba penkiamečiai ar šešiamečiai, bet vėliau, atėjus į paauglystės amžių, tai tampa pasirinkimais kalbant apie gyvenimo pasirinkimus, apie karjerą. O dar vėliau tai tampa preliudija ir ydingiems santykiams. Todėl kiekviename šių etapų būtinas dėmesys ir supratimas, kad svarbu ir teikti informaciją, ir padėti, ir šviesti.  Ir vėlgi aš grįžtu prie to, kad nėra vienos sidabrinės kulkos, reikia daug dėmesio šiai problemai, reikia daug pastangų. Aš esu labai dėkinga, na manau,  ir visi, kam yra tekę prisiliesti prie žmogaus teisių sferos, kam yra tekę dirbti čia Seime, puikiai žino, kiek pastangų deda nevyriausybinės organizacijos, kiek jėgų, kiek laiko. Tas darbas dažnai yra nedėkingas, nes atrodo, kad kovoji su vėjo malūnais, kurių neįmanoma nugalėti. Įsitvirtinę stereotipai  yra labai gajūs, labai stiprūs, jie yra ir labai ginami. Bet manau, kad ilgainiui mes nueisime link to tikslo, kurio visi siekiame – saugesnės labiau tolerantiškos visuomenės.

Ar įmanoma, kad šios kadencijos Seimas ratifikuos Stambulo konvenciją?

Aš tikiu, kad tai įmanoma, tačiau labai norėčiau, kad mes eitume į ratifikavimą turėdami pakankamai balsų ir nerizikuotume.  Kad  netektų vėl  praeiti visą ilgą kelią per Prezidentūrą, per ministerijas, kol tas ratifikavimas ateitų vėl į Seimą. Todėl labai svarbu ratifikuoti iš karto. Taip, tam dar reikia pasiruošimo, tam dar būtinai reikia ir mitų, stereotipų išsklaidymo ir  jau ne apie smurtą prieš moteris ir mergaites, o apie pačią Stambulo konvenciją. Pasiruošimo darbas dar nėra baigtas, tą mes matome  iš naratyvo, kuris visuomenėje dažnai yra naudojamas ir tų baimių, kurios kyla vos tik užsiminus apie Stambulo konvenciją.

Konferencijos „10 metų LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui: pasiekimai ir siekiamybės“ tikslas – aptarti smurto artimoje aplinkoje problemos mastą, veiksnius ir priemones bei per pastarąjį dešimtmetį įvykusius pokyčius.

Organizatoriai konferencijoje kviečia dalyvauti teisėsaugos, socialinių, sveikatos apsaugos, švietimo, vaiko teisių apsaugos bei kitų institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovus. Nuotolinė konferencija vyks LR Seime (Konstitucijos salėje), Vilniuje, gruodžio 15 d., nuo 9:30 iki 16:00 valandos.

Daugiau informacijos apie konferenciją pateikta internetiniame puslapyje: https://bit.ly/10metu

Konferenciją tiesiogiai internetu stebėti galite:

Pagalba patyrusiems smurtą:

telefonu 8 700 55516

I; II; III; IV       nuo 09:00 iki 17:00

tiesioginio internetinio pokalbio (LiveChat) metu

II; III; IV          nuo 09:00 iki 17:00

V                      nuo 09:00 iki 16:00

Ankstesnis įrašas
Grotažymės už lygybę II dalis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Meniu