Kiekvienai gyvai būtybei būdingi du esminiai instinktai – siekti malonumo ir vengti skausmo. Tad atrodytų savaime suprantama, kad žmogus, patyręs smurtą, ieškos būdų apsisaugoti ir ištrūkti iš žeminančių bei žalojančių santykių. Vis dėlto realybėje susiduriame su reiškiniu, kai net atpažįstant smurtą, suvokiant jo dinamiką ir galimas pasekmes, kai kurie žmonės nusprendžia likti.
Šiuo atveju sąmoningai renkuosi žodį pacientas, nes jis (lotyniškai patiens) reiškia kenčiantįjį – o gyvenant smurtiniuose santykiuose kentėjimas tampa neišvengiamas.
Kokios gali būti to priežastys?
Likimo smurtiniuose santykiuose galimos įvairios priežastys: ekonominės (skyrybos neretai pablogina pažeidžiamiausiojo situaciją), altruistinės („lieku dėl vaikų“, „jo tėvai to neištvers“), susijusios su statusu ar baime būti pasmerktam aplinkinių („mano pareigos to neleidžia”, „ką žmonės pagalvos”) ir pan. Tačiau kai žmogus mėnesius, metus ar net ilgiau sąmoningai pasilieka aplinkoje, kurioje patiria skausmą – tikėtina, kad slypi dar viena, gilesnė priežastis – mūsų asmenybės dalis, kurią vadiname mazochistine.
Mazochizmas – nesąmoningas kančios pasirinkimas. Tai savęs aukojimas, fizinio ar emocinio skausmo įprasminimas, kartais net – išaukštinimas, pateikiant tai kaip auką, siekiant išsaugoti šeimą, kurios jau nėra. Tai tartum lietus, krintantis į viršų, ar akmuo, riedantis į įkalnę – prieštaraujantis viskam, kas natūralu.
Dirbant su klientais, priimančiais kančią kaip neišvengiamybę, dažnai tenka ieškoti prasmės, kuri pateisintų, kodėl žmogus pasirenka likti kančioje. Ir neretai ta prasmė glūdi moraliniame pranašume – įsitikinime, kad kentėti reikia, kad tai – pareiga, pasiaukojimas, vertybė. Tai gali skambėti maždaug taip: „mano vaikas turi augti su tėvu“, „aš prisiekiau prieš Dievą ir laikausi savo pažado“, „jis be manęs nesusitvarkys“.
Šiose frazėse slypi pasiaukojimo idealas – šeimos, ištikimybės, atsakomybės vertybės. Ir nors vertybės yra gražus dalykas, jos neturėtų tapti pagrindu ilgalaikei kančiai. Kad lietus kristų aukštyn, reikia didžiulės, viską pateisinančios prasmės. Tačiau gyvenime, skirtingai nei gamtos dėsniuose, mes visada turime pasirinkimą. Taip – palikti smurtinius santykius dažnai labai sunku. Tai reikalauja jėgų, išteklių, paramos. Bet tai įmanoma. O kai tai tampa sąmoningu sprendimu – ateina ir atsakomybė: už vaiką, kuris pats pasirinkti negali. Už savo kūną, sielą, gyvenimą, kuris tau duotas vienas.
Dažnai frazė „gavus per dešinį skruostą, atsuk kairįjį“ interpretuojama kaip kančios, nuolankumo įprasminimas. Tačiau Biblijoje šiai frazei suteikiama visiškai kita reikšmė. Walteris Winkas, teologas ir taikos aktyvistas, siūlo subtilią interpretaciją – smūgis į dešinįjį skruostą dažniausiai reiškė pliaukštelėjimą dešine ranka iš viršaus, t. y. žeminantį antausį viršesnio žmogaus žemesniajam. Tai buvo ne tik fizinis, bet ir socialinis pažeminimas. Tad, atsukus kairįjį, tu priverti smogti kairiąja ranka (kas buvo laikoma nešvaru ir nepriimtina arba ne taip žeminančiu). Tai tylus, bet drąsus pasipriešinimas.
Išdrįsk pažvelgti į kitą pusę – ten, kur nėra smurto, pažeminimo, baimės. Eik tuo keliu. Be kaltės, be abejonių, nesižvalgydama atgal.