Visos ir visi esame girdėję, kad „nėra namų be dūmų“ – ir tai yra tikra tiesa. Bėda ta, kad dažnai „dūmams“ priskiriame kontrolę, psichologinio smurto prisotintus konfliktus, baimę ir įtampą. Sakydami, kad nėra namų be dūmų, tarsi skatiname žmones savo problemas pasilaikyti sau, normalizuojame sunkumus ir tyliai su jais susitaikome. Kai dūmai iš tiesų yra viską niokojantis gaisras, vis tiek nukentėjusias moteris skatiname abejoti savo patirtimi ar net jaustis kaltomis dėl patiriamo smurto.
Nors šiandien vis dažniau kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje ir jo formas, pasekmės išlieka skaudžios. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, smurtas priveda ir prie moterų nužudymų, kurie neretai pristatomi kaip pavienės tragedijos ar netikėti nusikaltimai. Tačiau specialistė pabrėžia, kad daugeliu atvejų tai nėra atsitiktinumas – tai ilgo smurto, kontrolės ir galios santykių istorijos pabaiga. Tai– femicidas.
Pastaraisiais metais visuomenę sukrėtė ne vienas rezonansinis įvykis. Vienas iš jų – praėjusių metų įvykiai Kaune, kur per vieną dieną buvo atimtos dviejų merginų gyvybės.
Kiekvienas toks nusikaltimas atskleidžia ne tik asmenines istorijas, bet ir platesnį kontekstą: visuomenės stereotipus, institucijų gebėjimą atpažinti pavojų, politinius sprendimus ir tai, kaip apie smurtą kalbame viešai. Todėl vis daugiau ekspertų ir eksperčių ragina šiuos reiškinius vadinti tikraisiais vardais ir pripažinti, kad kalbame apie struktūrinį smurtą dėl lyties.
Kodėl svarbu vartoti terminą „femicidas“?
Moterų informacijos centro komunikacijos specialistė Ieva Šaduikė pabrėžia, kad tikslus įvardijimas nėra tik kalbos klausimas. „Jei nei žiniasklaida, nei politikai, nei teisėkūra nevartoja termino „femicidas“, jis prigyti negali, nes nebus žmonėms pažįstamas. Mūsų teisinėje sistemoje taip pat nėra šio termino, tad kaip galime pranešti apie nusikaltimą, kurio nėra?“ – sako ji.
Pasak ekspertės, kai moters nužudymas vadinamas „tragedija“ ar „šeimos drama“, užgožiamos tikrosios priežastys. Toks kalbėjimas sudaro įspūdį, kad tai atsitiktiniai įvykiai, nors dažnai jie yra ilgo smurto proceso dalis. „Kai daiktus vadini tikraisiais jų vardais, viskas tampa aiškiau. Terminas femicidas aiškiai įvardija, kad nužudymas įvykdytas dėl lyties“, – akcentuoja I. Šaduikė.
Tikslesnis įvardijimas padeda ne tik visuomenei geriau suprasti problemą, bet ir institucijoms rinkti duomenis, vertinti riziką ir kurti prevencijos programas. Kai reiškinys neturi aiškaus pavadinimo, jis lieka fragmentuotas statistikoje ir politinėse diskusijose.
Smurtas prieš moteris – ne pavieniai atvejai
Moterų informacijos centro lyčių lygybės ir smurto artimoje aplinkoje ekspertė Rugilė Zmitrevičiūtė pabrėžia, kad Lietuva išlieka tarp Europos šalių, kuriose femicidų skaičius milijonui gyventojų yra vienas didžiausių.
Pasak jos, esminė problema yra lyčių nelygybė ir visuomenėje gajūs stereotipai, kurie formuojasi nuo vaikystės. „Smurtas prasideda nuo paprasčiausios socializacijos – juokelių apie smurtą ar prievartą prieš moteris, aukų kaltinimo, netikėjimo seksualinių nusikaltimų aukomis. Visa tai sukuria foną, palankų smurto kultūros egzistavimui“, – sako ekspertė.
Ji atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažnai klausia, kodėl moteris neišeina iš smurtinių santykių, o ne kaip padėti jai iš jų pasitraukti. Smurtas dažnai susijęs su ekonomine priklausomybe, emocine manipuliacija, baime dėl vaikų ar realia grėsme gyvybei. Todėl prevencija turi būti kompleksinė – nuo švietimo iki veiksmingos pagalbos.
Ar institucijos gali laiku užkirsti kelią femicidui?
Tyrimai rodo, kad daugumą femicidų lydi aiškūs rizikos ženklai: ankstesnis smurtas, kontrolė, grasinimai, izoliacija ar persekiojimas. Tačiau Lietuvoje šių ženklų atpažinimas ir reagavimas vis dar ne visuomet yra nuoseklus.
„Veiksmingumo dar trūksta. Gerai, kad yra apsaugos orderis, kuris leidžia nukentėjusioms gauti pagalbą ir bent laikinai atsitraukti nuo smurto. Tačiau tuo metu iš esmės nėra dirbama su pavojų keliančiais asmenimis“, – pažymi R. Zmitrevičiūtė.
Ekspertė pabrėžia, kad ypač pavojingas laikotarpis yra santykių nutraukimas. Būtent tada smurtautojas gali prarasti bet kokį kontrolės jausmą, todėl rizika nužudyti ženkliai padidėja. Dažnai skyrybų procesą lydi ir persekiojimas, kai moteris yra nuolat stebima ir yra aktyviai pažeidiamos jos ribos. Deja, Lietuvoje persekiojimo atvejai vis dar užkardomi nepakankamai, nors ši veika kriminalizuota, bet bylos retai pasiekia teismus.
Kitų šalių patirtis rodo, kad ankstyva intervencija gali išgelbėti gyvybes. Nyderlanduose veikianti organizacija „Filomena“ dirba su itin sudėtingais smurto artimoje aplinkoje atvejais ir taiko sisteminį femicido rizikos vertinimą. Vertinami konkretūs rizikos indikatoriai – pavyzdžiui, smaugimo epizodai, grasinimai nužudyti, ginklų turėjimas, obsesyvi kontrolė. Nustačius aukštą riziką, į procesą įtraukiamos įvairios institucijos, o moteriai sudaromas individualus saugumo planas.
Tokio koordinuoto, nuoseklaus požiūrio Lietuvoje vis dar trūksta. Pasak ekspertės, reikalingos ilgalaikės apsaugos priemonės, platesnis elektroninių apykojų ir pagalbos technologijų naudojimas bei nuoseklus institucijų bendradarbiavimas.
Femicidas gali paliesti bet kurią
Vis dar gajus mitas, kad smurtas ir nužudymai dažniau nutinka tik socialinės rizikos aplinkoje. Tačiau ekspertės pabrėžia, kad tai klaidingas ir pavojingas stereotipas.
„Femicidas, kaip ir smurtas artimoje aplinkoje ar seksualinis smurtas, gali paliesti tikrai kiekvieną. Smurtautojai yra tarp mūsų – jie mūsų kaimynai, kolegos, šeimos nariai“, – sako R. Zmitrevičiūtė.
Šis suvokimas svarbus, nes skatina visuomenę atpažinti smurtą ir nelikti abejingiems. Vis dėlto viešojoje erdvėje vis dar pasitaiko požiūris, kad moteris turi atitikti vadinamosios „tobulos aukos“ įvaizdį. Jei ji buvo išgėrusi, klydo ar elgėsi ne taip, kaip tikisi visuomenė, atsiranda tendencija smurtą sumenkinti ar net netiesiogiai pateisinti, tarsi jos gyvybė ar saugumas būtų mažiau vertingi. Toks požiūris yra pavojingas, nes stiprina aukų kaltinimą ir gali atgrasyti nuo pagalbos paieškos. Smurtas niekada nėra pateisinamas – nepriklausomai nuo aplinkybių ar moters gyvenimo pasirinkimų.
Kodėl visuomenėje vis dar kyla pasipriešinimas?
Dalies visuomenės skeptiškas požiūris į terminą „femicidas“ susijęs su sunkumu pripažinti lyčių nelygybę.
„Dalis visuomenės apskritai nepripažįsta lyčių nelygybės, todėl ir femicidas jiems yra nepriimtinas terminas“, – aiškina I. Šaduikė.
Pasak jos, žmonės dažnai ieško paprastų paaiškinimų – alkoholio, emocijų ar pavydo. Tačiau tokie paaiškinimai nukreipia dėmesį nuo struktūrinių priežasčių. Todėl komunikacija ir švietimas yra būtini, siekiant formuoti tikslesnį supratimą.
Komunikacija gali išgelbėti gyvybes
Ekspertės pabrėžia, kad atsakingas kalbėjimas apie smurtą prieš moteris yra realus prevencijos įrankis. Kai visuomenė supranta smurto ženklus ir žino, kur kreiptis pagalbos, didėja tikimybė, kad pavojus bus atpažintas anksčiau.
I. Šaduikė teigia, kad svarbu ne tik informuoti apie įvykius, bet ir paaiškinti jų kontekstą. Tai reiškia, kad žiniasklaida turėtų aiškiai įvardyti femicidą, paaiškinti jo priežastis ir priminti, jog tokie nusikaltimai dažnai yra ilgalaikio smurto pasekmė. Sensacingas detalių pateikimas ar smurtautojo portretų kūrimas gali nukreipti dėmesį nuo problemos esmės ir net netiesiogiai ją normalizuoti.
Kita vertus, komunikacija turi būti orientuota į įgalinimą. Informacija apie smurtą gali sukelti nerimą, tačiau kartu ji gali paskatinti veikti – pasikalbėti su artimu žmogumi, atpažinti smurto ženklus, kreiptis pagalbos. Labai svarbu, kad prie kiekvienos publikacijos būtų pateikiami pagalbos kontaktai, nes tokie pranešimai neretai paskatina nukentėjusiąsias kreiptis pagalbos.
Ekspertė taip pat pabrėžia, kad nuoseklios ir ilgalaikės informavimo kampanijos gali realiai keisti visuomenės elgesį. Lietuvoje vykdomos iniciatyvos duoda rezultatų, tačiau dažnai jos yra fragmentiškos, nepasiekia visų gyventojų ir priklauso nuo nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos. Stipresnis valstybės įsitraukimas ir nuoseklus švietimas galėtų tapti svarbia prevencijos dalimi.
Kiekvieno iš mūsų atsakomybė
Smurto prevencija yra mūsų visų atsakomybė – artimieji, kaimynai, bendradarbiai gali pastebėti pavojų ir reaguoti. I. Šaduikė akcentuoja, kad svarbiausia pradėti nuo mažų žingsnių – domėtis aplinkinių gerove, reaguoti į smurtą viešose vietose, iškviesti pagalbą.
„Svarbu nelikti abejingiems – kartais paprastas klausimas „Kaip tu gyveni?“ gali tapti išsigelbėjimo ratu“, – sako ji.
Pasak ekspertės, bendruomenės budrumas ir solidarumas padeda kurti saugesnę aplinką, kurioje smurtas nėra toleruojamas.
Kalbėti apie femicidą reiškia pripažinti problemą ir ieškoti sprendimų. Kuo aiškiau įvardysime smurtą ir jo priežastis, tuo daugiau gyvybių galėsime apsaugoti.
Kur kreiptis pagalbos?
Specializuotos kompleksinės pagalbos centras (SKPC)
+370 700 55516
Pagalbos moterims linija
+370 800 66366 (visą parą)
pagalba@moteriai.lt
www.pagalbosmoterimslinija.lt (17–22 val.)
„Prabilk“ – pagalba patyrusiems seksualinį smurtą
+370 661 69990
pagalba@prabilk.lt
Jei kyla pavojus gyvybei ar sveikatai, nedelsiant skambinkite 112.