„Jei jis pavydi – vadinasi, myli.“
Ši frazė daugeliui pažįstama dar iš paauglystės. Ji skamba nekaltai, net šiek tiek romantiškai. Tačiau būtent tokio tipo įsitikinimai tampa viena iš priežasčių, kodėl dalis žmonių realiame gyvenime neatpažįsta smurto artimoje aplinkoje – nes jis neatitinka to, ką įsivaizduojame kaip „tikrą smurtą“.
Smurtas retai prasideda nuo akivaizdžių, visuotinai pasmerkiamų veiksmų. Dažniau jis į santykius ateina per tai, kas jau atrodo pažįstama, matyta, netgi normalu. Ir čia svarbų vaidmenį atlieka popkultūra – filmai, serialai, muzika, socialiniai tinklai – kurie formuoja mūsų supratimą apie tai, kas yra meilė, o kas – jau jos iškraipymas.
Viena ryškiausių pastarojo dešimtmečio populiariosios kultūros istorijų – „Fifty Shades of Grey”. Ji buvo pristatyta kaip aistringos meilės istorija, tačiau nemažai specialistų atkreipė dėmesį, kad joje vaizduojami santykiai pasižymi aiškiais kontrolės, galios disbalanso ir emocinio spaudimo elementais. Panašiai ir serialas „You” kviečia žiūrovą įsijausti į persekiotojo perspektyvą – jo obsesija pateikiama kaip romantiškas atsidavimas, o ribų peržengimas – kaip meilės įrodymas.
Tokie pasakojimai nėra neutralūs. Jie kuria emocinį foną, kuriame tam tikras elgesys tampa priimtinas arba bent jau pateisinamas. Problema ta, kad šis fonas persikelia į realius santykius.
Jaunas žmogus, augantis su tokiomis istorijomis, gali pradėti tikėti, kad tikra meilė turi būti intensyvi, dramatiška, net šiek tiek pavojinga. Ramūs, pagarbūs santykiai tokiame kontekste ima atrodyti „per silpni“, „per nuobodūs“, „nepakankamai tikri“. O ten, kur ieškoma intensyvumo, labai lengva nepastebėti ribų peržengimo.
Būtent šioje vietoje prasideda pavojingiausias procesas – smurtas tampa neatpažįstamas, nes jis neatrodo kaip smurtas. Jis atrodo kaip rūpestis, kaip prisirišimas, kaip baimė prarasti.
„Nenoriu, kad eitum be manęs.“
„Man nepatinka tavo draugai.“
„Tu man esi viskas, be tavęs aš niekas.“
Šios frazės retai sukelia nerimą. Priešingai – jos dažnai interpretuojamos kaip meilės ženklas. Tačiau būtent jos gali žymėti kontrolės pradžią, kuri laikui bėgant tik stiprėja.
Svarbu suprasti, kad smurtas nėra tik fizinis. Psichologinis spaudimas, izoliacija, nuolatinis kaltės jausmo kėlimas ar ribų ignoravimas yra tokios pat svarbios smurto formos. Tačiau jos sunkiau atpažįstamos, nes neturi aiškaus, momentinio „įvykio“. Tai procesas, kuris vystosi palaipsniui.
Šį procesą dar labiau komplikuoja visuomenėje gajūs lyčių stereotipai. Vis dar dažnai tikima, kad vyrų pavydas yra natūralus, kad jie „tokie jau yra“, o moterys turėtų būti labiau supratingos, kantrios, gebančios prisitaikyti. Tokios nuostatos sukuria terpę, kurioje kontrolė normalizuojama, o diskomfortas – sumenkinamas.
Tai nėra tik kultūrinis fonas. Tai yra struktūrinė problema, tiesiogiai susijusi su smurtu artimoje aplinkoje. Kai vienos lyties kontrolė pateisinama, o kitos ribos nuvertinamos, smurtas tampa lengviau toleruojamas.
Popkultūra šioje vietoje veikia kaip stiprintuvas. Ji nekuria problemos iš niekur, tačiau ją nuolat atkartoja ir įtvirtina. Dainose pavydas romantizuojamas, filmuose ribų nepaisymas pateikiamas kaip atkaklumas, o socialiniuose tinkluose vis dar cirkuliuoja turinys, kuris švelnia forma pateisina kontrolę.
Pavyzdžiui, populiarioje muzikoje neretai kartojasi žinutės apie visišką susiliejimą su kitu žmogumi – „be tavęs aš neegzistuoju“, „tu esi mano pasaulis“. Nors iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip meilės hiperbolė, realiame gyvenime tokie įsitikinimai gali tapti emocinės priklausomybės pagrindu, kuriame nebelieka vietos riboms.
Problema tampa ypač ryški tada, kai žmogus nebesijaučia turintis teisę į savo autonomiją. Kai kyla klausimas ne „ar man tai tinka?“, o „kaip turiu elgtis, kad santykiai išliktų?“. Tokiu atveju santykiai tampa ne abipusiu ryšiu, o prisitaikymo mechanizmu.
Svarbus momentas – smurtas dažnai ateina su paaiškinimu. „Aš taip darau, nes myliu.“ Ši frazė yra viena pavojingiausių, nes ji perkelia atsakomybę nuo elgesio prie jausmo. Meilė tampa pateisinimu, nors iš tiesų ji neturėtų būti priežastis peržengti kito žmogaus ribas.
Todėl kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, būtina keisti patį klausimą. Ne „ar jis mane myli?“, o „kaip aš jaučiuosi šiuose santykiuose?“. Ar juose yra saugumo? Ar yra erdvės būti savimi? Ar galima pasakyti „ne“ be baimės?
Šie klausimai dažnai yra tikslesni, nei bet kokie išoriniai vertinimai.
Popkultūra savaime nėra problema – ji gali būti ir švietimo, ir refleksijos įrankis. Tačiau tik tada, kai ji vartojama kritiškai. Kai gebame atsiriboti nuo romantizuotų naratyvų ir įvertinti, ką iš tikrųjų matome.
Priešingu atveju rizikuojame gyventi su iškreiptu santykių modeliu, kuriame smurtas slepiasi po meilės kauke.
Ir tai yra pavojingiausia vieta – ne tada, kai smurtas akivaizdus, o tada, kai jis atrodo normalus.