Penkeri metai vaikų ir mamos kančios ir institucinio smurto. Institucijų abejingumas stulbina. Psichiatrų įrašai vaiko sveikatos kortelėje – potrauminio streso sutrikimas, problemos, susijusios su įtariamu vaiko seksualiniu išnaudojimu, kurį įvykdė artimiausios aplinkos asmuo, vaizdo įrašai, kuriuose 3-4 metų vaikai elgiasi kaip porno filmų herojai, vaikai, kurie prašo mamos paliesti „ten“, nes tėtis taip daro ir jiems patinka, vaizdo įrašai, kuriuose vaikas per prievartą tempiamas tėvo ir pririšamas mašinos saugos diržu išsivežti (tai vadinama susitikimais), visa tai nieko nereiškia.
Vaikų kančia ir baudos mamai
Organizuojamuose bendruose susitikimuose kartu su mama ir vaiko teisių specialistais, psichologais vaikas piešia tėvo lytinius organus, ant kurių tuštinasi, atsineša pasidarytą medinį šautuvą ir sako, kad nušaus ir tėvą, ir tetas, kurios liepia su juo susitikti. Visa tai niekam nieko nereiškia. Nes yra teismo sprendimas, priimtas prieš kelerius metus, kad tėvas turi teisę pasiimti vaikus. Su nakvyne.
Kai kurį laiką nesimato su tėvu, vaikai sveiksta, jų būsena ir seksualizuotas elgesys mažėja, tai konstatuota medikų pažymoje.
Kai klykiantys vaikai griežtai atsisako susitikti su tėvu, jei nepavyksta įtempti į automobilį, mamai skiriamos milžiniškos baudos tūkstančiais eurų, kad ji „neparuošė“, „neįkalbino“, t.y. neprivertė vaikų susitikti su tėvu. Tik ką mamą pasiekė ir naujausias anstolio raštas – vėl išieškoti iš du vaikus auginančios mamos tėvui 2500 eurų, dar 1300 eurų tėvo bylinėjimosi išlaidoms padengti.
Visa tai vyksta čia, greta, Pietų Lietuvos mieste, kur specialistai, atsakingi už vaikų gerovę tėvui ranka pasiekiami, ypač turinčiam kriminalinę praeitį ir galimai nelegalių pajamų.
Mama jaučiasi bejėgė
Tėvo vizitas gali pakeisti net ir universitetinių klinikų psichiatro diagnozę ir įrašą vaiko kortelėje, o įstaigos administratorė mamai prisipažįsta, kad jaučia didžiulį spaudimą tiek iš jo, tiek ir iš vaiko teisių sergėtojų.
Mama nuleidžia rankas, bando vykdyti teismo sprendimą – įkalbinėti vaikus susitikti su tėvu, maldauja, kad susitikimai su tėvu bent jau vyktų kartu su ja ir be nakvynės. Nebeturi jėgų kovoti, tačiau vėl jas atranda, nes tai jos vaikai ir jos vaikų gerovė. Ji tikisi, kad dar egzistuoja teisingumas ir ji pajėgs išgelbėti savo vaikus nuo tėvo smurto.
„Kaskart vesdama vaiką, kuris verkia ir prašo neatiduoti tėčiui, aš jaučiuosi, kad išduodu savo vaikus ir negaliu apginti jų nuo smurto.“ – verkia mama.
Institucijų smurtas kelia neviltį
Teisėsaugos elgesys šiurpina. Teismo posėdyje teisėja pasistačiusi motiną aiškina, kokia ji bloga mama, nes pati teisėja, kaip mama, darytų kitaip, ir griežtu tonu reikalauja atsakymų, jų nelaukdama bei mielai pati suformuluoja klausimus už tėvą, akivaizdžiai jį palaikydama.
Vaiko teisių specialistė mamai aiškina, kad miegoti nuogam tėvui pasiguldžius nuogus vaikus yra normalu, nes ir jos vyras, ir ji irgi miega nuogi.
Ko dar reikia, kad galiausiai teisingumas atsimerktų?
Ilga vienos šeimos kančios istorija, kuriai papasakoti vieno reportažo ar straipsnio nepakaks.
Skeptikams reikia paminėti dar vieną dalyką – mamai nereikia jokių pinigų, jai nereikia skyrybų, nes pora nebuvo susituokusi, ir ji iškart, vos supratusi, kas vyksta už uždarų miegamojo durų, kuriame yra tėvas su savo trejų metų vaiku, tą pačią akimirką pabėgo iš namų, išsikraustė, ieškodama ramybės net išvažiavo į kitą Lietuvos galą. Galiausiai sugrįžo, nes jos namai ir tėvai yra čia Pietų Lietuvoje, o vaikų tėvas pasiekė ir toliausiame krašte ir dar padavė į teismą, kad slepia nuo jo vaikus, nors jie buvo visur oficialiai registruoti ir lankė darželius.
Ir vis tiek reikalavo pasimatymų. Būtinai su nakvyne. Tad moteriai reikia tik ramybės jai ir jos vaikams ir sveikos aplinkos be tvirkintojų.
Vaikas kalba apie patirtą seksualinį smurtą, tačiau institucijos lieka aklos ir kurčios, tad jis kalba vis mažiau ir sako, kad jei ir papasakos, tai tik kai bus suaugęs…
Kitą savaitę vėl liudijimai teisme
Kitą savaitę mama vėl eina į teismo posėdį liudyti, tėvas teisiasi dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Teismo posėdį, kurį ištverti buvo baisiai sunku net profesionaliai psichoterapeutei. 2024-aisiais čia liudijusi Dr. Dalia Puidokienė, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė, teikianti pagalbą asmenims nukentėjusiems nuo seksualinio išnaudojimo ir smurto artimoje aplinkoje, po posėdžio išliejo laiške tai, ką patyrė. Publikuojame neredaguotą jos laišką.
Beje, posėdžiams vadovauja vis dar ta pati Alytaus apylinkės teismo teisėja Edita Dambrauskienė, ją nušalinti teismo pirmininkė nematė pagrindo.
Psichoterapeutės dr. Dalios Puidokienės laiškas
„Daugiau nei 20 metų bandydama įvairiais būdais spręsti smurto problemą mūsų šalyje vakar pirmą kartą suabejojau ar tai aplamai įmanoma? Ar aplamai įmanoma prievartą patiriančiam asmeniui pasiekti tiesą? Ar aplamai mūsų šalyje egzistuoja nukentėjusiųjų gynimas, jų žmogaus teisių užtikrinimas? Ar teismai gali padėti atstatyti teisingumą? Ar aplamai Lietuvoje padedama nukentėjusioms mamoms ir jų vaikams (kad ir kaip norėtumėt, kad būtų kitaip, deja, kol kas realybė tokia)? Jos turi slapstytis, slėpti vaikus, nes jie bus atiduoti prieš juos smurtavusiam asmeniui, nes juk dar neįrodyta, kad tas asmuo smurtavo, prievartavo ar išnaudojo.
Ne kartą teko dalyvauti įvairiuose teismo posėdžiuose liudijant nukentėjusių nuo smurto patirtį, tai ką nukentėjusieji pasakodavo, dalindavosi savo patirtimi. Vakar taip pat liudijau, o prieš porą metų teikiau raštus apie tai, ką teko matyti, išgirsti, patirti teikiant pagalbą mamai ir jos vaikams. Vakar dieną po teismo posėdžio, vykusio Alytaus apylinkės teisme, pavadinau „Black Friday“. Daug daug klausimų, minčių, jausmų liko po šio patyrimo …
Teismo posėdyje nagrinėjant šeimos bylą patyriau tai, ką apibūdinčiau institucine bei psichine prievarta. Vakar pagalvojau, jei man, liudijant teisme tai, ką teko matyti, išgirsti, patirti konsultuojant moterį buvo sunku atlaikyti ir tarpais jau maniau, kad nebeatlaikysiu, tai ką kalbėti apie tuos asmenis, kurie tame ne mėnesiais, metais, o keletą metų gyvena ir patiria – spaudimo darymą, žeminimą, grasinimus, viešą menkinimą, kontrolę (psichinę ir ekonominę). Būdama tokių asmenų vietoje nežinau kaip pajėgčiau visa tai atlaikyti, nepalūžti, nes net ir teismo posėdyje, kuris turėtų būti nešališkas, jos turi įrodinėti savo nekaltumą ar tai, ką patyrė vaikai, nes atrodo, kad iš galimai nukentėjusiojo tampi galimai skriaudiku.
Kadangi dėl savo klientės rengiau raštus prieš beveik 2 metus, pasirodo teismo posėdyje negalėjau jų turėti ir jais naudotis. O gal tik šiame, nes pamenu, kituose kaip tik naudodavausi, nes prisiminti tiksliai, ką kažkada parašei, neįmanoma (ir nesvarbu, kiek laiko gali būti praėję). Teisėja pakeltu balso tonu reikalavo, kad mano akys žiūrėtų tik tiesiai į ekraną (teismo posėdis buvo nuotolinis ir net sunku buvo tą padaryti, nes bandydama prisiminti tai, apie ką klausia, natūraliai akis nusukdavau į šalį), kitaip grasino pašalinti iš teismo posėdžio ar net baudomis, prašė parodyti, kas guli pas mane ant stalo, neskaityti (nors aš nieko ir neskaičiau). Be abejonės, aš turėjau dokumentus, kuriuos rengiau, buvau vėl perskaičiusi prieš posėdį, kad prisiminčiau, ką kažkada rašiau, bet tai, kad negaliu jais remtis čia, posėdyje, pasitikslinti tai, ką esu kažkada parašiusi, kuriuos atsakingai rengiau ar užrašais, kuriuos darausi po susitikimų su klientais, ir natūralu, kad praėjus tiek laiko, sunku prisiminti tiksliai detales, ką ten rašiau, aš buvau šokiruota. Jaučiau, kaip buvo kabinėjamasi prie kiekvieno žodžio, – prie mano išsilavinimo, kompetencijos, aplamai organizacijos, kurioje dirbu, kodėl viena prisimenu, o kito neprismenu, kodėl prisimenu apie moterį, bet apie vyrą neprisimenu. Buvo įvardinta, kad mano teikti raštai beverčiai, nes neva aukštesnės kompetencijos specialistai sako kitaip. Gavau klausimų iš dalyvavusių šalių kiek tikiu tuo, ką man pasakoja mano klientai, kiek galiu būti tikra tuo, kai klientai liudija tai, kaip jie jaučiasi, kur dalyvauju, su kuo bendrauju (gavusi tokius klausimus, supratau, kad esu sekama, stebima). Apie 3 val trukusi apklausa buvo kažkas košmariško, aiškiai jutau teisėjos šališkumą (suprantama, kai šališka yra advokatė, atstovaujanti savo kliento interesus) skriaudiko (vadinu skriaudiku, nes moters darytuose įrašuose aiškiai mačiau ir ne kartą iš pačios moters girdėjau, kaip elgiamasi su ja, o ir pati patyriau psichinę prievartą ir spaudimą, kai bandžiau padėti moteriai) atžvilgiu, bet ne siekį iš tikrųjų išgirsti tai, kas yra esmė šioje byloje.
Lenkiu galvą prieš visas nukentėjusias nuo smurto moteris ir jų vaikus (jų dauguma) už jų drąsą kalbėti apie visa, ką jos patiria, nenuilstamai eiti siekiant atstatyti teisingumą, įrodyti galimos prievartos, smurto faktus. Lenkiu galvą prieš advokates / advokatus, kurie jas atstovauja gindami jų interesus. Ne kartą teko girdėti, kiek jie visi patiria spaudimo – nukentėjusioms moterims skambina teisėja, rekomenduodama nutraukti bylą, nukentėjusias atstovavę advokatai pradeda ginti smurtautoją, institucijos atsisako teikti ekspertines paslaugas arba labai atsainiai, formaliai teikia savo išvadas, patys smurtautojai daro spaudimą skambučiais, atvykimais susitikti su pagalbą teikiančiais specialistais, kad juos kažkaip paveikti, įtikinti ir t.t. Dar daugiau, kai kurių institucijų atstovai tame mato ir pasipinigavimo galimybę.
Taigi klausimas – ar gali mūsų šalies pilietė ar pilietis, suaugęs ar vaikas, kitaip tariant – nukentėjęs (nesvarbu kur – savo šalyje ar kitoje) asmuo jaustis saugus savo šalyje ir tikėtis, kad bus atstatytas teisingumas, bus atsakingai, kompetetingai, profesionaliai ir sąžiningai įvertinta situacija?“.