Loreta kreipėsi į „FM99“ praradusi paskutinę viltį, kai prašymas LR generalinei prokurorei pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo jos dabar jau 8-erių ir 6-erių metų vaikų seksualinio prievartavimo ir tvirkinimo buvo atmestas. Visgi ji sako tikinti, kad teisingumas Lietuvoje yra, todėl ir bando jo ieškoti.
Visi asmenys redakcijai žinomi, tačiau straipsnyje juos vadinsime Loreta ir Petru, vaikų lyties ir gyvenamosios vietos taip pat neįvardijame, nors redakcijai visa informacija žinoma.
Įvykių seka ilga ir sudėtinga, o institucijų neveikimas stulbina. Nors atrodo, tik paminėjus greta žodžius „vaikai“ ir „tvirkinimas“ turėtų įsijungti visos įmanomos raudonos lemputės ir apsaugos mechanizmai, tačiau taip tik atrodo. Institucijos atstovauja „teisėtus tėvo interesus“ matytis su vaikais ir galimai juos traumuoti toliau, nes jis nėra nuteistas už seksualinę prievartą ir tvirkinimą.
Nėra įrodyta, ir kad netvirkino, ne kartą psichologų, ekspertų išvadose sutinkamos „negalima atmesti galimybės, kad stebimas vaiko elgesys kyla dėl patirto seksualinio smurto“ ir panašios formuluotės, žodžiu ne vienas ekspertas sako, kad yra dėl to tikri, tačiau dokumentuose vis tiek figūruoja „galimai“, nes tai pasakančio teismo sprendimo nėra. Nors diagnozė vaikų kortelėse apie patirtą seksualinį smurtą yra. Beje, vyras praeityje nuteistas ir buvęs įtariamasis prievartavimo byloje, kuri baigėsi šalių susitarimu.
Straipsnio santrauka:
- Loreta kreipėsi į „FM99“ kaip į paskutinę viltį, po to kai Generalinė prokurorė atmetė jos prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimos prievartos prieš jos 6 ir 8 metų vaikus.
- Vaikų tėvas su kriminaline praeitimi, bet institucijoms sėkmingai save pateikiantis kaip puikų tėvą.
- Ekspertų išvadose minimos formuluotės, jog negalima atmesti seksualinio smurto tikimybės.
- Petro elgesys kėlė įtarimų dar gyvenant kartu: vaikščiojimas nuogam, kvietimai vaikams miegoti nuogiems kartu su juo.
- Vaikų elgesio pokyčiai po buvimo su tėvu – nerimas, seksualizuotas elgesys, liudijimai apie tėvo veiksmus – sukėlė mamai rimtą susirūpinimą.
- Šokiruojantis momentas – atostogų metu, kai Petras trimečiui pasiūlė „paglostyti pimpaliuką“, tapo lemiamu Loretos sprendimui pasitraukti.
- Institucijų reakcija pribloškė: vaiko teisių apsaugos specialistė tikėjo tėvu remdamasi jo socialinių tinklų nuotraukomis.
- Pirmasis ikiteisminis tyrimas nutrauktas.
- Loreta liko viena, be teisinės pagalbos, tačiau neatsisako tikėjimo, kad teisingumas Lietuvoje vis dar įmanomas.
Pradžia
Loreta ir Petras kartu gyveno šešerius metus, tačiau susituokę nebuvo, turi du bendrus vaikus. Pora nebegyvena kartu nuo 2020 m. vasaros pabaigos – mama išsikraustė iš bendro būsto iškart, kai tik pastebėjo pasikeitusį sūnaus elgesį ir suprato, kas vyksta už vyro miegamojo durų. Beje, viena psichologė jai ir dėl to pasakė, kad tai nėra tipinis elgesys, neretai moterys stoja ir vyro pusėn, netikėdamos vaikais.
Nors Petras yra anksčiau teistas bent du kartus, atlikęs ir realią laisvės atėmimo bausmę, turėjęs ryšių su nusikaltėlių grupuote, tačiau jam gerai sekasi įtikinti institucijas ir specialistus, kad yra puikus tėvas ir privalo matytis ir būti su vaikais, žinoma – su nakvyne.
„Negalėjau patikėt, kaip visi tiki, kaip visos moterys linksi susižavėjusios juo, bet paskui atėjo suvokimas, kaip ir pati buvau juo susižavėjus,“ – susivokė Loreta.
Stebino demonstruojamas tėvo nuogumas
Gyvenant kartu, Loretą stebino Petro elgesys – jis vaikščiodavo nuogas namuose, taip pat ir prie vaikų, net ir vyresnių, kurių turi iš ankstesnių santuokų. Petras nuolat kviesdavosi vaikus į savo lovą, kurioje visuomet būdavo nuogas ir norėjo, kad ir vaikai miegotų nuogi. Loreta priešinosi tokiam elgesiui ir neleido guldytis vaikų, tai kėlė konfliktus.
Loretos ir Petro intymūs santykiai nutrūko iškart gimus pirmajam vaikui. Vos atsiradus pirmagimiui, Petras išėjo miegoti į kitą kambarį ir į bendrą miegamąjį nebegrįžo. Vaikui kiek ūgtelėjus, tėvas, iki tol visiškai nesidomėjęs juo ir nedalyvavęs auginime, išskyrus finansinį aprūpinimą, pradėjo siekti buvimo su vaiku.
Nuo maždaug dvejų Petras ėmė vestis vaiką miegoti su savimi į atskirą kambarį arba išvažiuoti kur nors su vaiku dviese. Tiesa, nei žaisti, nei kitaip bendrauti jokio noro nebuvo.
Vaiko elgesys ėmė keistis
Po tokių pabuvimų su tėvu, vaiko elgesys ėmė keistis ir kelti nerimą mamai – jis tapo irzlus, neramus, rodė didelį norą liesti savo lytinius organus.
Loreta nesuprato kas darosi: „Galvojau pradžioje, jog tai kažkiek susiję su antrojo vaiko gimimu, nors tam labai atsakingai ruošiausi ir ruošiau vaiką, konsultavausi su psichologe, skaičiau daug literatūros“.
Po naktų, praleistų su tėvu, vaiko elgesys tapdavo itin seksualizuotas. Mamos klausiamas, kodėl jis taip elgiasi, galiausiai pasakė, kad taip daro tėtis.
Galutinai mamai akys atsivėrė, kai išgirdo, kaip šeimai kartu atostogaujant tėvas žaidžiančio trimečio paklausė: „nori aš tau paglostysiu pimpaliuką?..“
Šokas ir pirmosios ekspertizės
Loretą ištiko šokas. Vos tik supratusi, kas vyksta už uždarų vyro miegamojo durų, ji su dviem mažais vaikais, vienu vos kelių mėnesių, išsikraustė iš bendro būsto ir kreipėsi policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir prasidėjo penkerius metus trunkantis košmaras.
Mama pati kreipėsi ir į vaiko teisių apsaugos tarnybą, būdama tikra, kad šie specialistai tikrai padės. Tačiau pirmasis susitikimas šokiravo. Specialistės Laimutės Bakšienės, su kuria pirma susitiko, reakcija buvo netikėta – ji paklausė tėvo pavardės, patikrino feisbuko nuotrauką ir pareiškė, kad „jau šitas tai tikrai to nepadarė“.
Pirmoji psichologinė ekpertizė prokuroro siuntimu buvo atlikta specializuotą pagalbą nukentėjusiems nuo seksualinio smurto vaikams teikiančiame centre „Užuovėja“. Vaikas su gydytoja bendravo, tačiau apžiūrimas nesileido, verkė, spardėsi. Tad išvadoje rašoma, kad vertinimo metu neiškilo konkrečių situacijų, kurios leistų kelti įtarimą apie galimai patirtą seksualinę prievartą, tačiau atsižvelgiant į vaiko amžių ir suvokimo ypatumus, šios prielaidos atmesti negalima.
Tyrimas nutrauktas, košmaras tęsėsi
Po maždaug mėnesio pirmasis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, Loreta palūžo.
„2020 spalį tyrimą nutraukė. Aš palūžau. Advokato tokiai bylai pasisamdyti nepavyko. Niekada iki to nesusidūriau su teisėsauga, institucijom, kurios, visada maniau, jog gina vaikus. Tik, kai norėdama apsaugoti savuosius aš kreipiausi pagalbos į tuos, kurie atrodytų turi visų pirma ginti vaikus, tikrai negalėjau pagalvoti, kad ne tik jų niekas neapgins, bet mano su vaikais gyvenimas taps sunkiai pakeliamu. Aš net neapskundžiau to nutarimo. Tuo metu nuleidau rankas, nes niekur neradau pagalbos.“ – prisimena Loreta.
Kol vyko tyrimas, vyras nesiartino, tačiau jį nutraukus, pradėjo reikalauti vaikų kai tik sugalvodavo.
„Sakydavo, kad atims iš manęs vaikus, kad jis turi labai daug pažinčių, ir pinigų, žinoma. Sakė, kad tai padaryti jam tikrai bus nesunku. Kad po velėna manęs nepakišo vien todėl, kad vaikų truputį pagailo, jog motinos nebus. Tačiau, jei aš neduosiu jam vaikų ir kaip nors kliudysiu, jis ir tai gali padaryti. Aš labai bijojau. Pradėjau stengtis kiek įmanydama elgtis su juo labai gražiai. Matydama ir jausdama, kokią „palaikymo komandą” aplink save turi, turėdamas tiek pinigų ir pažinčių, supratau, kad jis gali padaryti bet ką, ką tik nori.“ – pasakoja mama. – „Mintis, kad jis gali atimti iš manęs vaikus, buvo nepakeliama. Bijojau jo, žinodama, kad jis tikrai gali keršyti ir keršyti per vaikus.“
Institucijų spaudimas
Loreta pasakoja jaučianti nuolatinį spaudimą ir kaltinimus savo atžvilgiu bei tėvo palaikymą: „Jaučiau tą visur, kur tik ėjau. Buvau žlugdoma visaip, kaip įmanoma.“
2020 lapkritį buvo sudarytas atvejo vadybos pagalbos planas šeimai. Rekomendacijos apėmė psichologų konsultacijas, taip pat šeimos psichoterapiją bei bendravimo tvarkos su vaikais nustatymą.
„Vaiko teisių specialistė Laimutė Bakšienė ir vėl buvo labai šališka. Pasakė, kad būti apkaltintam tokiais dalykais yra baisu ir man pasiūlė kreiptis į psichiatrą. Pasakė, kad, jei tėtis nenori su vaikais bendrauti prie mamos, tai ir neprivalo. Aš bandžiau sakyti, kad vaikai nenori pas tėvą, kad mažasis išvis jo beveik nepažįsta, tačiau ji tik užkirto, kad čia kaip tėtis norės, taip ir bus, kad vaikus turėsiu atvesti ir palikti ten, kur pasakys.“ – prisimena Loreta.
„Kai vaiką parveždavo, jis elgdavosi keistai prie tėčio. Būdavo suvaržytas, lyg kažko bijantis. Kai tėtis išvažiuodavo, po kokio pusvalandžio, jis pradėdavo taip verkti. Apsikabindavo mane ir labai labai stipriai ir ilgai verkdavo. Supratau, jog jame labai daug susikaupusių emocijų ir, kai su manimi jis atsipalaidavo, visa tai „išėjo” iš jo. Ir grįžęs sakydavo, jog daugiau pas tėtį nevažiuos. Vis klausdavo manęs, kodėl tėtis jį išrengia nuogai naktį, jam būna šalta. Sakė, kad miega kartu su tėčiu ir jo drauge, kad jie visi miega nuogi.“ – siaubo akimirkas prisimena Loreta.
„Nors ir žinau, kiek daug žalos jis padarė vaikams, visų institucijų verčiama, daviau jam vaikus.“ – pasakoja Loreta, nemačiusi kitos išeities, nes buvo gąsdinama, kad vaikus tiesiog atims.
Keliskart apsilankęs atvejo vadybos skirtoje psichoterapijoje, Petras pareiškė, kad jam nepatinka ir kad „kažkokios bobos“ konsutacijos jam tikrai nereikalingos ir eiti atsisakė. Visą tą laiką Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) specialistai reikalavo duoti vyresnįjį vaiką tėvui, mažasis tuo metu jo dar nedomino.
Situacija tik blogėjo
Vaiko psichologinė ir fizinė būklė po bendravimo su tėvu kaskart blogėjo, jis tapo uždaresnis, jautresnis, naktimis pradėjo šlapintis į lovą, verkdavo ir šaukdavo mamą. Vaikas tapo labai jautrus, ėmė bijoti žmonių, viešų vietų, jam prasidėjo stiprūs pykčio priepuoliai, kuomet ištisai verkdavo ir rėkdavo.
„Kartą, kai grįžo jau vėlai, mes nuėjome miegoti, vaikas atsigulė ir paprašė, kad aš jam uždėčiau savo ranką ant lytinio organo. Aš kaskart būdavau šokiruota nuo tokių, tikrai jo amžiui nebūdingų norų ar veiksmų.“ – pasakoja mama. Tačiau vaikas ėmė vis mažiau ir mažiau pasakoti, iškart išsigąsdavo ir norėdavo greičiau baigti pokalbį apie tai.
2021-ųjų gegužę vyresnysis jau atvirai stojo į kovą su pasiimti atvažiavusiu tėvu – išsigandęs slėpėsi už mamos, tėvui ėmus kalbinti jaunesnįjį vaiką, ėmė šį ginti. Tėvas sugriebė vaiką, pradėjo rėkt ir jį purtyt, išsigandęs vaikas klykė iš baimės ir iš skausmo, tačiau tėvas liepė rengtis ir važiuot kartu. Mamai bandant išlaisvinti vaiką, tėvas rėkė, grasino policija, vaiko teisėmis ir teismais.
„Šaukė ant manęs, jog „su…ta” ta mano motinystė, grasino, kad atims vaikus ir sunaikins mane. Visa tai jis šaukė vaikų akivaizdoje.“ – prisimena Loreta.
Galiausiai, nepavykus per jėgą paimti vaiko, Petras išėjo, o vaikas verkė ir prašė, kad tėtis daugiau neateitų, „kad jis išvažiuotų kur nors toli“. Nuo tada labai ilgai bijojo tėvo, o mama nežinojo kur kreiptis, nes visos institucijos vertė duoti vaikus, nors ji ir papasakodavo, kaip reaguoja vaikai ir kaip elgiasi tėvas.
O Petras nuolat rašė skundus, kad jam neduoda vaikų, specialistės kaltino mamą, kad ši jų „neparuošia“…
Bus tęsinys.