Pirmojo pokalbio metu moteris kelis kartus pakartojo, kad net nežino, ar turėtų čia būti, nes partneris jos nemuša. Ir šitas sakinys iš tiesų labai gerai parodo vieną didžiausių problemų kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje: mes vis dar esame įpratę ieškoti aiškiai matomos ribos, kurią peržengus jau galima sau pasakyti, kad tai, ką patiriu, yra smurtas.
Jos gyvenimas iš šalies galėjo atrodyti visiškai įprastas. Darbas, namai, kasdieniai rūpesčiai, jokių policijos automobilių prie namų ar viešų konfliktų, kuriuos pastebėtų aplinkiniai. Tačiau namuose jau seniai buvo susiformavusi visai kita realybė, kurioje reikėjo nuolat galvoti, ką sakai, ką darai ir kokią partnerio reakciją tai gali sukelti.
Vyras norėjo žinoti, kur ji yra, su kuo kalbasi, kada grįš, tikrindavo telefoną, pykdavo, jeigu ji kažkur užtrukdavo ilgiau, menkindavo jos sprendimus, išvaizdą ir gebėjimus. Konfliktų metu galėdavo ilgai nekalbėti, grasinti, kad ji liks viena, priminti, kad be jo finansiškai neišsivers. Nė vienas iš šių dalykų neatsirado per vieną dieną, todėl ir pati moteris ilgą laiką jų nematė kaip vienos visumos.
Turbūt čia ir slypi viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ilgalaikę kontrolę taip sunku atpažinti būnant santykiuose. Žmogaus gyvenimas nesikeičia staiga, daug dažniau jis mažėja po truputį. Iš pradžių gal rečiau susitinki su viena drauge, nes partneriui ji nepatinka ir po kiekvieno susitikimo tenka aiškintis. Paskui prieš ką nors nusipirkdama pagalvoji, ar verta, nes reikės pasakyti, kiek kainavo. Dar vėliau išgirdusi automobilį kieme automatiškai pergalvoji dieną ir bandai prisiminti, ar nepadarei kažko, kas galėtų sukelti pyktį. Atskirai kiekvienai tokiai situacijai galima rasti paaiškinimą, tačiau sudėjus jas šalia viena kitos, pradeda matytis visai kitas santykio vaizdas.
Pamažu žmogus vis mažiau renkasi pagal tai, ko nori pats, ir vis dažniau pagal tai, kokios kito žmogaus reakcijos nori išvengti. Vis dėlto net ir tada gali atrodyti, kad vadinti tai smurtu būtų per stipru, nes juk nėra to vieno dalyko, kurį daugelis vis dar laiko pagrindiniu smurto įrodymu: fizinio smūgio.
Smurtas neprasideda tik tada, kai atsiranda fizinis smurtas
Visuomenėje smurtas artimoje aplinkoje vis dar labai stipriai siejamas su fiziniu smurtu, todėl situacijoje, kurioje nėra smūgių ar kitų fizinių veiksmų, žmogui gali būti sunku savo patirtį apskritai pavadinti smurtu. Kontrolę lengva supainioti su rūpesčiu, pavydą su meile, finansinių sprendimų ribojimą su šeimos susitarimais, o nuolatinį prisitaikymą prie kito žmogaus nuotaikų ilgainiui galima pradėti laikyti tiesiog savo santykių kasdienybe.
Tačiau smurtas gali būti ne tik fizinis. Psichologinis, ekonominis ar seksualinis smurtas gali reikštis nuolatine kontrole, bauginimu, žeminimu, grasinimais, izoliavimu nuo artimųjų, finansinių išteklių ribojimu ar vertimu elgtis prieš savo valią. Ir čia labai svarbu nepulti į kitą kraštutinumą, kai smurtu pradedamas vadinti bet koks nemalonus konfliktas ar partnerių nesutarimas, nes žmonės santykiuose pykstasi, kartais pasako vienas kitam skaudžių dalykų, nesutaria dėl pinigų, laisvalaikio ar kitų sprendimų. Esminis klausimas yra ne tai, ar santykiuose apskritai kyla konfliktų, o kas tuose santykiuose vyksta nuolat ir kokią galią vienas žmogus turi kito atžvilgiu.
Kartais, bandant suprasti savo situaciją, daug daugiau pasako visai paprasti klausimai:
Ar galiu laisvai pasakyti, ką galvoju, net jeigu partneris su tuo nesutiks?
Ar galiu palaikyti santykius su savo draugais ir artimaisiais, spręsti dėl darbo, pinigų ir laisvalaikio?
Ar mano pasirinkimai iš tiesų yra mano, ar prieš juos priimdama pirmiausia pagalvoju, kaip sureaguos kitas žmogus?
Ir galiausiai, ar savo elgesį keičiu todėl, kad pati taip noriu, ar todėl, kad bijau konflikto, bausmės, pažeminimo, grasinimų ar kitokios partnerio reakcijos?
Jeigu didelė kasdienybės dalis jau sukasi apie tai, kaip nepadaryti kažko, kas kitą supykdys, problema nebėra vien tai, kad pora sunkiai sutaria.
Kreiptis pagalbos nereiškia jau būti priėmus sprendimą
Žmones nuo kreipimosi pagalbos neretai sustabdo ne tik abejonė, ar jų situacija apskritai pakankamai rimta, bet ir baimė dėl to, kas nutiks po pirmojo pokalbio. Gali atrodyti, kad vos papasakojus apie patiriamą smurtą iš karto reikės nutraukti santykius, kreiptis į policiją, išeiti iš namų ar priimti kitus sprendimus, kuriems žmogus tuo metu dar nėra pasirengęs.
Tačiau kreipiantis į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą nereikia jau žinoti, ką darysite su savo santykiais. Pirmasis žingsnis gali būti tiesiog galimybė papasakoti, kas vyksta, kartu su specialistu pasižiūrėti į situaciją, įvertinti pagalbos poreikius ir suprasti, kokios pagalbos galimybės apskritai egzistuoja. Prireikus teikiama specializuota psichologo ir teisininko pagalba, taip pat tarpininkaujama dėl kitų reikalingų paslaugų.
Moteris, kurios istorija pasakojama šiame straipsnyje, po pirmojo pokalbio taip pat nenusprendė nutraukti santykių ir toks nebuvo konsultacijos tikslas. Pokalbio pabaigoje jai buvo svarbus visai kitas suvokimas: ji pasakė, kad dabar bent supranta, jog čia ji tikrai ne pati viską išsigalvoja ir santykiuose yra rimta problema.
Iš šalies tai gali pasirodyti kaip labai mažas pokytis, tačiau ilgą laiką kontroliuojamam ir menkinamam žmogui gebėjimas vėl pasitikėti savo paties situacijos vertinimu nėra mažas dalykas. Kai ilgai girdi, kad neteisingai supratai, per stipriai sureagavai, pati sukėlei konfliktą ar eilinį kartą iš nieko darai problemą, ilgainiui pradedi tais pačiais klausimais abejoti ir pats. Gal tikrai sureagavau per jautriai? Gal čia nieko tokio? Gal pati turėjau pasielgti kitaip?
Dėl to pagalba ne visada prasideda nuo konkretaus sprendimo, ką žmogus dabar darys. Kartais pirmiausia reikia susigrąžinti gebėjimą matyti savo situaciją tokią, kokia ji yra, ir suprasti, kad nuolatinė baimė, kontrolė ar žeminimas nėra normali kaina, kurią reikia mokėti už santykius. Specializuoto kompleksinės pagalbos centro specialistai leidžia žmogui atpažinti, įvardinti ir pačiam spręsti.
Tai nėra tik dviejų žmonių reikalas
Vis dar gajus požiūris, kad tai, kas vyksta poros ar šeimos viduje, yra jų privatus reikalas, į kurį aplinkiniams geriau nesikišti. Prie jo labai lengvai prisideda ir kitos nuostatos: jeigu žmogui būtų iš tiesų blogai, jis seniai būtų išėjęs; gal pats kažką padarė; mes juk nežinome visos istorijos.
Problema ta, kad tokie paaiškinimai labai patogiai visą atsakomybę palieka žmogui, kuris jau ir taip gali metų metus abejoti savo paties patirtimi ir gebėjimu įvertinti santykių sveikumą. Išėjimas iš smurtinių santykių retai yra vienas paprastas sprendimas, kurį galima priimti vieną rytą. Čia gali būti bendri vaikai, finansinė priklausomybė, būstas, grasinimai, baimė dėl savo ar artimųjų saugumo, emocinis prisirišimas, viltis, kad situacija pasikeis, ir daugybė kitų dalykų, kurių iš šalies nematome.
Smurtas artimoje aplinkoje yra žmogaus teisių pažeidimas, o jo pasekmės neapsiriboja tik tuo žmogumi, kuris jį tiesiogiai patiria. Ilgalaikė baimė ir nesaugumas gali paveikti žmogaus psichologinę ir fizinę savijautą, darbingumą, finansinį savarankiškumą ir santykius su artimaisiais, o šeimoje augantys vaikai taip pat gyvena aplinkoje, kurioje mato ir jaučia santykį, paremtą baime, kontrole ar žeminimu.
Todėl, sužinojus, kad artimas žmogus galbūt patiria smurtą, nebūtina iš karto turėti jam paruošto veiksmų plano ar aiškinti, ką jo vietoje darytume mes. Kartais daug daugiau duoda paprastas pasirengimas išklausyti, nevertinti ir paklausti, kokios pagalbos žmogui šiuo metu reikia.
Pagalbos nereikia nusipelnyti
Viena pavojingiausių minčių tokiose situacijose yra laukimas ribos, po kurios jau tikrai bus galima kreiptis pagalbos. Kol kas dar nemuša. Kol kas tik grasina. Kol kas tik tikrina telefoną. Kol kas dar galiu ištverti. Gal kitą kartą bus geriau.
Tačiau žmogui nereikia laukti, kol jo situacija taps pakankamai bloga pagal kažkieno įsivaizduojamą smurto matą. Pagalbos galima kreiptis ir tada, kai dar sunku suprasti, kas vyksta santykiuose, kai kyla abejonių, ar tai, ką patiriate, apskritai galima vadinti smurtu, ir kai dar visiškai nežinote, ką norėsite daryti toliau.
Jeigu santykiuose vis daugiau vietos užima baimė, kontrolė, žeminimas, grasinimai ar nesaugumo jausmas, o savo sprendimus vis dažniau priimate galvodami ne apie tai, ko norite patys, bet apie tai, kaip išvengti kito žmogaus reakcijos, apie tai jau verta pasikalbėti.
Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų specialistai visoje Lietuvoje teikia pagalbą smurtą artimoje aplinkoje ar jo pavojų patiriantiems asmenims.
0 700 55516 (I-V, 8:00-17:00 val.)
https://www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/
Kreipiantis nereikia žinoti, koks turėtų būti kitas žingsnis. Pirmiausia galima tiesiog pabandyti suprasti, kas vyksta, o sprendimų ieškoti tada, kai tam būsite pasirengę.
Istorija nuasmeninta. Siekiant apsaugoti asmens privatumą, pakeistos aplinkybės ir detalės, leidžiančios atpažinti konkretų žmogų.