„Jeigu labiau pasistengsiu, jis pasikeis…“
„Jeigu būsiu kantresnė, konfliktų sumažės.“
„Negaliu jo palikti – jis be manęs pražus.“
Tokios mintys daugeliui gali atrodyti kaip meilės ar atsidavimo išraiška. Tačiau kartais jos slepia visai ką kita – kopriklausomybę. Tai būsena, kai rūpinimasis kitu žmogumi tampa toks stiprus, kad žmogus pamažu praranda save, savo poreikius, ribas ir net gyvenimo džiaugsmą.
Kopriklausomybė dažnai nepastebimai įsitvirtina santykiuose, kuriuose yra priklausomybių, manipuliacijos, emocinio nestabilumo ar smurto. Žmogus taip susitelkia į kito problemas, kad pamiršta pasirūpinti savimi. Ilgainiui tampa sunku suprasti, kur baigiasi kito žmogaus atsakomybė ir prasideda savoji.
Kas yra kopriklausomybė?
Kopriklausomybė – tai santykių modelis, kai žmogaus savivertė, emocinė būsena ir net gyvenimo prasmė tampa priklausomi nuo kito žmogaus. Dažniausiai vienas partneris nuolat gelbsti, teisina, kontroliuoja, prisitaiko ar aukoja savo poreikius dėl kito.
Nors pats terminas nėra oficiali psichikos sveikatos diagnozė, psichologai jį plačiai naudoja apibūdindami nesveikus santykių modelius.
Iš pirmo žvilgsnio toks žmogus gali atrodyti labai rūpestingas, atsakingas ir pasiaukojantis. Tačiau viduje jis dažnai gyvena nuolatinėje įtampoje, nerime ir baimėje.
Kaip susiformuoja kopriklausomybė?
Kopriklausomybė dažniausiai prasideda ne suaugus, o daug anksčiau – vaikystėje.
Vaikas, augęs šeimoje, kurioje buvo smurtas, priklausomybės, emocinis šaltumas, nenuspėjamas elgesys ar nuolatiniai konfliktai, išmoksta prisitaikyti, kad išgyventų. Jis gali manyti, kad meilę reikia nusipelnyti, jog negalima rodyti savo jausmų, o kitų poreikiai visada svarbesni už jo paties.
Tokie vaikai dažnai:
- tampa labai jautrūs kitų emocijoms;
- anksti prisiima suaugusiųjų atsakomybę;
- stengiasi visus sutaikyti;
- slopina savo pyktį, liūdesį ar baimę;
- bijo konfliktų;
- jaučiasi atsakingi už kitų gerovę;
- nuolat stengiasi būti „geri“.
Suaugus šie elgesio modeliai persikelia į partnerystę, draugystę ar net darbo santykius.
Kaip atpažinti kopriklausomybę?
Kopriklausomybė vystosi pamažu. Dažnai žmogus daugelį metų net nesupranta, kad gyvena nesveikuose santykiuose.
Galimi požymiai:
- nuolatinis poreikis gelbėti kitą žmogų;
- sunkumas pasakyti „ne“;
- kaltės jausmas pasirenkant save;
- baimė būti atstumtam ar paliktam;
- nuolatinis prisitaikymas prie kito;
- įsitikinimas, kad kito žmogaus laimė priklauso tik nuo jūsų;
- žema savivertė;
- nuolatinis nerimas;
- emocinis ir fizinis išsekimas;
- sunkumas priimti savarankiškus sprendimus;
- jausmas, kad be partnerio nebegalite gyventi;
- sunkumas atpažinti, ko pats žmogus nori.
Kopriklausomybė ir smurtas artimoje aplinkoje
Kopriklausomybė labai dažnai pasireiškia smurtiniuose santykiuose.
Smurtaujantis partneris gali žeminti, kontroliuoti, grasinti, riboti finansus, izoliuoti nuo artimųjų ar naudoti fizinį smurtą. Tačiau žmogui, kuris yra kopriklausomas, išeiti iš tokių santykių gali būti itin sunku.
Jis gali manyti:
- „Jis toks tik todėl, kad turėjo sunkią vaikystę.“
- „Jeigu būsiu geresnė, jis nustos pykti.“
- „Negaliu jo palikti, nes jis be manęs nesusitvarkys.“
- „Vaikams reikia abiejų tėvų, todėl turiu kentėti.“
Tokios mintys nėra silpnumo požymis – jos dažnai susiformuoja per daugelį metų ir tampa įprastu mąstymo būdu.
Taip galvodamas žmogus gali:
- teisinti partnerio elgesį;
- tikėti, kad „jei labiau stengsis“, situacija pasikeis;
- jausti atsakomybę už smurtaujančio asmens emocijas;
- bijoti išeiti iš santykio;
- prarasti pasitikėjimą savo sprendimais.
Smurtiniuose santykiuose ilgainiui silpnėja ryšys su savimi: tampa sunku suprasti, kas yra normalu, ko norisi, kur baigiasi kito žmogaus atsakomybė ir prasideda savoji.
Svarbu suprasti, kad už smurtą visada atsako smurtaujantis žmogus. Nei partnerio elgesys, nei jo priklausomybės, nei nukentėjusio asmens pastangos negali pateisinti smurto.
Smurtas – ne privatus šeimos reikalas. Kaip atpažinti, kad santykis tampa žalingas?
Vis dar pasigirsta nuomonė, kad tai, kas vyksta šeimoje, turi likti šeimoje. Tačiau smurtas artimoje aplinkoje nėra privatus konfliktas.
Tai žmogaus teisių pažeidimas, turintis ilgalaikių pasekmių:
- blogėja fizinė ir psichikos sveikata;
- didėja nerimo ir depresijos rizika;
- mažėja pasitikėjimas savimi;
- prarandamas ekonominis savarankiškumas;
- nukenčia vaikai, kurie auga smurtinėje aplinkoje;
- didėja socialinė atskirtis.
Smurto pasekmes jaučia ne tik nukentėjęs žmogus, bet ir visa visuomenė.
Vertėtų sustoti ir atkreipti dėmesį, jei:
- nuolat jaučiatės pavargę emociškai;
- dažnai jaučiate kaltę, nerimą ar įtampą;
- jūsų poreikiai santykyje lieka nepastebėti;
- bijote partnerio reakcijos;
- nuolat prisitaikote, kad išvengtumėte konflikto;
- jaučiate, kad be kito žmogaus negalite būti „pakankami“.
Svarbu prisiminti: artumas neturi reikalauti nuolatinio savęs atsisakymo.
Kodėl taip sunku išeiti?
Dažnai aplinkiniai klausia: „Kodėl ji tiesiog neišeina?“
Atsakymas nėra paprastas.
Žmogų gali sulaikyti:
- baimė dėl savo ar vaikų saugumo;
- finansinė priklausomybė;
- gėda;
- kaltės jausmas;
- menka savivertė;
- tikėjimas, kad partneris pasikeis;
- neturėjimas kur išeiti;
- baimė likti vienam.
Todėl labai svarbu ne kaltinti, o palaikyti.
Kaip padėti artimajam?
Jeigu įtariate, kad artimas žmogus patiria smurtą:
- išklausykite jo nevertindami;
- neteiskite dėl priimamų sprendimų;
- nespauskite iš karto nutraukti santykių;
- parodykite, kad tikite jo pasakojimu;
- padrąsinkite kreiptis profesionalios pagalbos.
Kartais vienas nuoširdus pokalbis tampa pirmuoju žingsniu į saugesnį gyvenimą.
Ar galima ištrūkti iš kopriklausomybės?
Taip. Pokytis įmanomas, nors dažnai reikalauja laiko, kantrybės ir palaikymo.
Sveikimo kelias gali apimti:
- savo jausmų ir poreikių atpažinimą;
- mokymąsi brėžti ribas;
- savivertės stiprinimą;
- atsakomybės ribų suvokimą;
- emocinio saugumo kūrimą;
- psichologinę pagalbą;
- paramos grupes ar palaikančius santykius.
Svarbu suprasti, kad rūpinimasis savimi nėra egoizmas. Sveikuose santykiuose abiejų žmonių poreikiai yra svarbūs.
Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus turi teisę:
- būti gerbiamas;
- jaustis saugus;
- turėti savo ribas;
- pasirūpinti savimi;
- priimti savarankiškus sprendimus;
- gyventi be smurto ir baimės.
Didelę reikšmę turi psichologinė pagalba, emocinis palaikymas ir saugi aplinka.
Jūs nesate vieni – pagalba yra
Pagalbos verta ieškoti, jei:
- santykiai kelia daug emocinio skausmo;
- jaučiatės įstrigę pasikartojančiuose santykių modeliuose;
- sunku priimti sprendimus dėl santykių;
- jaučiate stiprų kaltės ar atsakomybės jausmą;
- patiriate emocinį, psichologinį ar fizinį smurtą.
Pokalbis su specialistu gali padėti geriau suprasti savo santykių modelius, atkurti ryšį su savimi ir žingsnis po žingsnio kurti saugesnius santykius.
Jeigu patiriate fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą ar persekiojimą, arba jaučiate, kad gyvenate žalinguose santykiuose, svarbu žinoti – pagalba yra prieinama.
Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai (SKPC) visoje Lietuvoje teikia nemokamą ir konfidencialią pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patiriantiems asmenims.
SKPC specialistai teikia nemokamą konsultacinę, psichologinę, ir teisinę pagalbą, patiriantiems smurtą ar smurto pavojų artimoje aplinkoje.
Pagalba teikiama visiems smurtą patyrusiems asmenims, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Taip pat siekiama, kad informacija ir paslaugos būtų prieinamos asmenims su negalia, atsižvelgiant į jų individualius poreikius.
Į Specializuotą kompleksinės pagalbos centrą galite kreiptis bendruoju telefonu: +370 70055516, arba nurodytais kontaktais pagal gyvenamą savivaldybę Kontaktai – Specializuotos kompleksinės pagalbos centras.
Pabaigai
Rūpintis kitu žmogumi yra gražu. Tačiau meilė neturi reikalauti nuolatinio savęs aukojimo, baimės ar gyvenimo nuolatinėje įtampoje.
Sveiki santykiai grindžiami pagarba, lygybe, pasitikėjimu ir saugumu. Kiekvienas žmogus turi teisę būti išgirstas, gerbiamas ir gyventi be smurto.
Jeigu atpažinote save šiame straipsnyje, prisiminkite – pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas. Tai pirmas drąsus žingsnis link saugesnio, ramesnio ir oraus gyvenimo.